išgalvotinų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išgalvotinų (reik. dlv., vyr. g. dgs. kilm., mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išgalvotinas, mot. g. išgalvotina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išgalvotinas	išgalvotini	išgalvotina	išgalvotinos	išgalvotina	-
kilm.	išgalvotino	išgalvotinų	išgalvotinos	išgalvotinų	-	-
naud.	išgalvotinam	išgalvotiniems	išgalvotinai	išgalvotinoms	-	-
gal.	išgalvotiną	išgalvotinus	išgalvotiną	išgalvotinas	-	-
įnag.	išgalvotinu	išgalvotinais	išgalvotina	išgalvotinomis	-	-
viet.	išgalvotiname	išgalvotinuose	išgalvotinoje	išgalvotinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išgalvotinasis	išgalvotinieji	išgalvotinoji	išgalvotinosios	-	-
kilm.	išgalvotinojo	išgalvotinųjų	išgalvotinosios	išgalvotinųjų	-	-
naud.	išgalvotinajam	išgalvotiniesiems	išgalvotinajai	išgalvotinosioms	-	-
gal.	išgalvotinąjį	išgalvotinuosius	išgalvotinąją	išgalvotinąsias	-	-
įnag.	išgalvotinuoju	išgalvotinaisiais	išgalvotinąja	išgalvotinosiomis	-	-
viet.	išgalvotinajame	išgalvotinuosiuose	išgalvotinojoje	išgalvotinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išgalvotinas, mot. g. išgalvotina.
• Skiemenys: iš-gal-vo-ti-nų

išgalvotinų

1. tas, dėl kurio reikia išgalvoti

Etimologija

<= išgalvoti, išgalvoja, išgalvojo <= iš- + galvoti, galvoja, galvojo

---