išgalvojančiųjų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išgalvojančiųjų (es. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. dgs. kilm., įvard. f. mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išgalvojantis, mot. g. išgalvojanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išgalvojąs, išgalvojantis	išgalvoją, išgalvojantys	išgalvojanti	išgalvojančios	-	išgalvoją
kilm.	išgalvojančio	išgalvojančių	išgalvojančios	išgalvojančių	-	-
naud.	išgalvojančiam	išgalvojantiems, išgalvojantiem	išgalvojančiai	išgalvojančioms, išgalvojančiom	-	-
gal.	išgalvojantį	išgalvojančius	išgalvojančią	išgalvojančias	-	-
įnag.	išgalvojančiu	išgalvojančiais	išgalvojančia	išgalvojančiomis	-	-
viet.	išgalvojančiame, išgalvojančiam	išgalvojančiuose, išgalvojančiuos	išgalvojančioje, išgalvojančioj	išgalvojančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išgalvojantysis	išgalvojantieji	išgalvojančioji	išgalvojančiosios	-	-
kilm.	išgalvojančiojo	išgalvojančiųjų	išgalvojančiosios	išgalvojančiųjų	-	-
naud.	išgalvojančiajam	išgalvojantiesiems	išgalvojančiajai	išgalvojančiosioms	-	-
gal.	išgalvojantįjį	išgalvojančiuosius	išgalvojančiąją	išgalvojančiąsias	-	-
įnag.	išgalvojančiuoju	išgalvojančiaisiais	išgalvojančiąja	išgalvojančiosiomis	-	-
viet.	išgalvojančiajame	išgalvojančiuosiuose	išgalvojančiojoje	išgalvojančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išgalvojantis, mot. g. išgalvojanti.
• Skiemenys: iš-gal-vo-jan-čių-jų

išgalvojančiųjų

1. tas, kuris išgalvoja

Etimologija

<= išgalvoti, išgalvoja, išgalvojo <= iš- + galvoti, galvoja, galvojo

---