įsivaišinsimasis

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsivaišinsimasis (būs. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsivaišinsimas, mot. g. įsivaišinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišinsimas	įsivaišinsimi	įsivaišinsima	įsivaišinsimos	įsivaišinsima	-
kilm.	įsivaišinsimo	įsivaišinsimų	įsivaišinsimos	įsivaišinsimų	-	-
naud.	įsivaišinsimam	įsivaišinsimiems	įsivaišinsimai	įsivaišinsimoms	-	-
gal.	įsivaišinsimą	įsivaišinsimus	įsivaišinsimą	įsivaišinsimas	-	-
įnag.	įsivaišinsimu	įsivaišinsimais	įsivaišinsima	įsivaišinsimomis	-	-
viet.	įsivaišinsimame	įsivaišinsimuose	įsivaišinsimoje	įsivaišinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišinsimasis	įsivaišinsimieji	įsivaišinsimoji	įsivaišinsimosios	-	-
kilm.	įsivaišinsimojo	įsivaišinsimųjų	įsivaišinsimosios	įsivaišinsimųjų	-	-
naud.	įsivaišinsimajam	įsivaišinsimiesiems	įsivaišinsimajai	įsivaišinsimosioms	-	-
gal.	įsivaišinsimąjį	įsivaišinsimuosius	įsivaišinsimąją	įsivaišinsimąsias	-	-
įnag.	įsivaišinsimuoju	įsivaišinsimaisiais	įsivaišinsimąja	įsivaišinsimosiomis	-	-
viet.	įsivaišinsimajame	įsivaišinsimuosiuose	įsivaišinsimojoje	įsivaišinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsivaišinsimas, mot. g. įsivaišinsima.

įsivaišinsimasis

1. tas, kurį įsivaišins

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---