įsivaišindavusiu

Taip pat žr.: įsivaišindavusių

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsivaišindavusiu (būt. d. l. veik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsivaišindavęs, mot. g. įsivaišindavusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišindavęs	įsivaišindavę	įsivaišindavusi, įsivaišindavus	įsivaišindavusios	-	įsivaišindavę
kilm.	įsivaišindavusio	įsivaišindavusių	įsivaišindavusios	įsivaišindavusių	-	-
naud.	įsivaišindavusiam	įsivaišindavusiems	įsivaišindavusiai	įsivaišindavusioms	-	-
gal.	įsivaišindavusį	įsivaišindavusius	įsivaišindavusią	įsivaišindavusias	-	-
įnag.	įsivaišindavusiu	įsivaišindavusiais	įsivaišindavusia	įsivaišindavusiomis	-	-
viet.	įsivaišindavusiame	įsivaišindavusiuose	įsivaišindavusioje	įsivaišindavusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišindavusysis	įsivaišindavusieji	įsivaišindavusioji	įsivaišindavusiosios	-	-
kilm.	įsivaišindavusiojo	įsivaišindavusiųjų	įsivaišindavusiosios	įsivaišindavusiųjų	-	-
naud.	įsivaišindavusiajam	įsivaišindavusiesiems	įsivaišindavusiajai	įsivaišindavusiosioms	-	-
gal.	įsivaišindavusįjį	įsivaišindavusiuosius	įsivaišindavusiąją	įsivaišindavusiąsias	-	-
įnag.	įsivaišindavusiuoju	įsivaišindavusiaisiais	įsivaišindavusiąja	įsivaišindavusiosiomis	-	-
viet.	įsivaišindavusiajame	įsivaišindavusiuosiuose	įsivaišindavusiojoje	įsivaišindavusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsivaišindavęs, mot. g. įsivaišindavusi.

įsivaišindavusiu

1. tas, kuris įsivaišindavo

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---