įsivaišinančiu

Taip pat žr.: įsivaišinančių

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsivaišinančiu (es. l. veik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsivaišinantis, mot. g. įsivaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišinąs, įsivaišinantis	įsivaišiną, įsivaišinantys	įsivaišinanti	įsivaišinančios	-	įsivaišiną
kilm.	įsivaišinančio	įsivaišinančių	įsivaišinančios	įsivaišinančių	-	-
naud.	įsivaišinančiam	įsivaišinantiems, įsivaišinantiem	įsivaišinančiai	įsivaišinančioms, įsivaišinančiom	-	-
gal.	įsivaišinantį	įsivaišinančius	įsivaišinančią	įsivaišinančias	-	-
įnag.	įsivaišinančiu	įsivaišinančiais	įsivaišinančia	įsivaišinančiomis	-	-
viet.	įsivaišinančiame, įsivaišinančiam	įsivaišinančiuose, įsivaišinančiuos	įsivaišinančioje, įsivaišinančioj	įsivaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišinantysis	įsivaišinantieji	įsivaišinančioji	įsivaišinančiosios	-	-
kilm.	įsivaišinančiojo	įsivaišinančiųjų	įsivaišinančiosios	įsivaišinančiųjų	-	-
naud.	įsivaišinančiajam	įsivaišinantiesiems	įsivaišinančiajai	įsivaišinančiosioms	-	-
gal.	įsivaišinantįjį	įsivaišinančiuosius	įsivaišinančiąją	įsivaišinančiąsias	-	-
įnag.	įsivaišinančiuoju	įsivaišinančiaisiais	įsivaišinančiąja	įsivaišinančiosiomis	-	-
viet.	įsivaišinančiajame	įsivaišinančiuosiuose	įsivaišinančiojoje	įsivaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsivaišinantis, mot. g. įsivaišinanti.

įsivaišinančiu

1. tas, kuris įsivaišina

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---