įsiskolintinus

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsiskolintinus (reik. dlv., vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsiskolintinas, mot. g. įsiskolintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsiskolintinas	įsiskolintini	įsiskolintina	įsiskolintinos	įsiskolintina	-
kilm.	įsiskolintino	įsiskolintinų	įsiskolintinos	įsiskolintinų	-	-
naud.	įsiskolintinam	įsiskolintiniems	įsiskolintinai	įsiskolintinoms	-	-
gal.	įsiskolintiną	įsiskolintinus	įsiskolintiną	įsiskolintinas	-	-
įnag.	įsiskolintinu	įsiskolintinais	įsiskolintina	įsiskolintinomis	-	-
viet.	įsiskolintiname	įsiskolintinuose	įsiskolintinoje	įsiskolintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsiskolintinasis	įsiskolintinieji	įsiskolintinoji	įsiskolintinosios	-	-
kilm.	įsiskolintinojo	įsiskolintinųjų	įsiskolintinosios	įsiskolintinųjų	-	-
naud.	įsiskolintinajam	įsiskolintiniesiems	įsiskolintinajai	įsiskolintinosioms	-	-
gal.	įsiskolintinąjį	įsiskolintinuosius	įsiskolintinąją	įsiskolintinąsias	-	-
įnag.	įsiskolintinuoju	įsiskolintinaisiais	įsiskolintinąja	įsiskolintinosiomis	-	-
viet.	įsiskolintinajame	įsiskolintinuosiuose	įsiskolintinojoje	įsiskolintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsiskolintinas, mot. g. įsiskolintina.
• Skiemenys: į-si-sko-lin-ti-nus

įsiskolintinus

1. tas, dėl kurio reikia įsiskolinti

Etimologija

<= įsiskolinti, įsiskolina, įsiskolino <= į- + sangrž. si- + skolinti, skolina, skolino

---