įsiragintojų

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

įsiragintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įsiragintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsiragintojas	įsiragintojai
kilm.	įsiragintojo	įsiragintojų
naud.	įsiragintojui	įsiragintojams
gal.	įsiragintoją	įsiragintojus
įnag.	įsiragintoju	įsiragintojais
viet.	įsiragintojuje	įsiragintojuose
šauksm.	įsiragintojau	įsiragintojai

• Skiemenys: į-si-ra-gin-to-jų
• žr. pagr. f. įsiragintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. įsiragintoja.

įsiragintojų

1. tas, kuris įsiragina

Etimologija

<= įsiraginti, įsiragina, įsiragino <= į- + sangrž. si- + raginti, ragina, ragino

---

Daiktavardis

įsiragintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įsiragintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsiragintoja	įsiragintojos
kilm.	įsiragintojos	įsiragintojų
naud.	įsiragintojai	įsiragintojoms
gal.	įsiragintoją	įsiragintojas
įnag.	įsiragintoja	įsiragintojomis
viet.	įsiragintojoje	įsiragintojose
šauksm.	įsiragintoja	įsiragintojos

• Skiemenys: į-si-ra-gin-to-jų
• žr. pagr. f. įsiragintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. įsiragintojas.

įsiragintojų

1. ta, kuri įsiragina

Etimologija

<= įsiraginti, įsiragina, įsiragino <= į- + sangrž. si- + raginti, ragina, ragino

---