įsigalvotųjų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsigalvotųjų (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. dgs. kilm., įvard. f. mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsigalvotas, mot. g. įsigalvota
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsigalvotas	įsigalvoti	įsigalvota	įsigalvotos	įsigalvota	-
kilm.	įsigalvoto	įsigalvotų	įsigalvotos	įsigalvotų	-	-
naud.	įsigalvotam	įsigalvotiems	įsigalvotai	įsigalvotoms	-	-
gal.	įsigalvotą	įsigalvotus	įsigalvotą	įsigalvotas	-	-
įnag.	įsigalvotu	įsigalvotais	įsigalvota	įsigalvotomis	-	-
viet.	įsigalvotame	įsigalvotuose	įsigalvotoje	įsigalvotose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsigalvotasis	įsigalvotieji	įsigalvotoji	įsigalvotosios	-	-
kilm.	įsigalvotojo	įsigalvotųjų	įsigalvotosios	įsigalvotųjų	-	-
naud.	įsigalvotajam	įsigalvotiesiems	įsigalvotajai	įsigalvotosioms	-	-
gal.	įsigalvotąjį	įsigalvotuosius	įsigalvotąją	įsigalvotąsias	-	-
įnag.	įsigalvotuoju	įsigalvotaisiais	įsigalvotąja	įsigalvotosiomis	-	-
viet.	įsigalvotajame	įsigalvotuosiuose	įsigalvotojoje	įsigalvotosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsigalvotas, mot. g. įsigalvota.
• Skiemenys: į-si-gal-vo-tų-jų

įsigalvotųjų

1. tas, kurį įsigalvojo

Etimologija

<= įsigalvoti, įsigalvoja, įsigalvojo <= į- + sangrž. si- + galvoti, galvoja, galvojo

---