įsigalvosimą

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsigalvosimą (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. gal., mot. g. vns. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsigalvosimas, mot. g. įsigalvosima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsigalvosimas	įsigalvosimi	įsigalvosima	įsigalvosimos	įsigalvosima	-
kilm.	įsigalvosimo	įsigalvosimų	įsigalvosimos	įsigalvosimų	-	-
naud.	įsigalvosimam	įsigalvosimiems	įsigalvosimai	įsigalvosimoms	-	-
gal.	įsigalvosimą	įsigalvosimus	įsigalvosimą	įsigalvosimas	-	-
įnag.	įsigalvosimu	įsigalvosimais	įsigalvosima	įsigalvosimomis	-	-
viet.	įsigalvosimame	įsigalvosimuose	įsigalvosimoje	įsigalvosimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsigalvosimasis	įsigalvosimieji	įsigalvosimoji	įsigalvosimosios	-	-
kilm.	įsigalvosimojo	įsigalvosimųjų	įsigalvosimosios	įsigalvosimųjų	-	-
naud.	įsigalvosimajam	įsigalvosimiesiems	įsigalvosimajai	įsigalvosimosioms	-	-
gal.	įsigalvosimąjį	įsigalvosimuosius	įsigalvosimąją	įsigalvosimąsias	-	-
įnag.	įsigalvosimuoju	įsigalvosimaisiais	įsigalvosimąja	įsigalvosimosiomis	-	-
viet.	įsigalvosimajame	įsigalvosimuosiuose	įsigalvosimojoje	įsigalvosimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsigalvosimas, mot. g. įsigalvosima.
• Skiemenys: į-si-gal-vo-si-mą

įsigalvosimą

1. ta, kurią įsigalvos

Etimologija

<= įsigalvoti, įsigalvoja, įsigalvojo <= į- + sangrž. si- + galvoti, galvoja, galvojo

---