įmąstomas

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įmąstomas (es. l. neveik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard., mot. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įmąstomas, mot. g. įmąstoma
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstomas	įmąstomi	įmąstoma	įmąstomos	įmąstoma	-
kilm.	įmąstomo	įmąstomų	įmąstomos	įmąstomų	-	-
naud.	įmąstomam	įmąstomiems	įmąstomai	įmąstomoms	-	-
gal.	įmąstomą	įmąstomus	įmąstomą	įmąstomas	-	-
įnag.	įmąstomu	įmąstomais	įmąstoma	įmąstomomis	-	-
viet.	įmąstomame	įmąstomuose	įmąstomoje	įmąstomose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstomasis	įmąstomieji	įmąstomoji	įmąstomosios	-	-
kilm.	įmąstomojo	įmąstomųjų	įmąstomosios	įmąstomųjų	-	-
naud.	įmąstomajam	įmąstomiesiems	įmąstomajai	įmąstomosioms	-	-
gal.	įmąstomąjį	įmąstomuosius	įmąstomąją	įmąstomąsias	-	-
įnag.	įmąstomuoju	įmąstomaisiais	įmąstomąja	įmąstomosiomis	-	-
viet.	įmąstomajame	įmąstomuosiuose	įmąstomojoje	įmąstomosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. įmąstoma.
• Skiemenys: į-mąs-to-mas

įmąstomas (sen.) (nevart.)

1. tas, kurį įmąsto

Etimologija

<= įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  įmąstomas: bendrai

---