užvaišinančiųjų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

užvaišinančiųjų (es. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. dgs. kilm., įvard. f. mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. užvaišinantis, mot. g. užvaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	užvaišinąs, užvaišinantis	užvaišiną, užvaišinantys	užvaišinanti	užvaišinančios	-	užvaišiną
kilm.	užvaišinančio	užvaišinančių	užvaišinančios	užvaišinančių	-	-
naud.	užvaišinančiam	užvaišinantiems, užvaišinantiem	užvaišinančiai	užvaišinančioms, užvaišinančiom	-	-
gal.	užvaišinantį	užvaišinančius	užvaišinančią	užvaišinančias	-	-
įnag.	užvaišinančiu	užvaišinančiais	užvaišinančia	užvaišinančiomis	-	-
viet.	užvaišinančiame, užvaišinančiam	užvaišinančiuose, užvaišinančiuos	užvaišinančioje, užvaišinančioj	užvaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	užvaišinantysis	užvaišinantieji	užvaišinančioji	užvaišinančiosios	-	-
kilm.	užvaišinančiojo	užvaišinančiųjų	užvaišinančiosios	užvaišinančiųjų	-	-
naud.	užvaišinančiajam	užvaišinantiesiems	užvaišinančiajai	užvaišinančiosioms	-	-
gal.	užvaišinantįjį	užvaišinančiuosius	užvaišinančiąją	užvaišinančiąsias	-	-
įnag.	užvaišinančiuoju	užvaišinančiaisiais	užvaišinančiąja	užvaišinančiosiomis	-	-
viet.	užvaišinančiajame	užvaišinančiuosiuose	užvaišinančiojoje	užvaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. užvaišinantis, mot. g. užvaišinanti.
• Skiemenys: už-vai-ši-nan-čių-jų

užvaišinančiųjų

1. tas, kuris užvaišina

Etimologija

<= užvaišinti, užvaišina, užvaišino <= už- + vaišinti, vaišina, vaišino

---