suvaišinančių

Taip pat žr.: suvaišinančiu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

suvaišinančių (es. l. veik. dlv., vyr. g. dgs. kilm., mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. suvaišinantis, mot. g. suvaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	suvaišinąs, suvaišinantis	suvaišiną, suvaišinantys	suvaišinanti	suvaišinančios	-	suvaišiną
kilm.	suvaišinančio	suvaišinančių	suvaišinančios	suvaišinančių	-	-
naud.	suvaišinančiam	suvaišinantiems, suvaišinantiem	suvaišinančiai	suvaišinančioms, suvaišinančiom	-	-
gal.	suvaišinantį	suvaišinančius	suvaišinančią	suvaišinančias	-	-
įnag.	suvaišinančiu	suvaišinančiais	suvaišinančia	suvaišinančiomis	-	-
viet.	suvaišinančiame, suvaišinančiam	suvaišinančiuose, suvaišinančiuos	suvaišinančioje, suvaišinančioj	suvaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	suvaišinantysis	suvaišinantieji	suvaišinančioji	suvaišinančiosios	-	-
kilm.	suvaišinančiojo	suvaišinančiųjų	suvaišinančiosios	suvaišinančiųjų	-	-
naud.	suvaišinančiajam	suvaišinantiesiems	suvaišinančiajai	suvaišinančiosioms	-	-
gal.	suvaišinantįjį	suvaišinančiuosius	suvaišinančiąją	suvaišinančiąsias	-	-
įnag.	suvaišinančiuoju	suvaišinančiaisiais	suvaišinančiąja	suvaišinančiosiomis	-	-
viet.	suvaišinančiajame	suvaišinančiuosiuose	suvaišinančiojoje	suvaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. suvaišinantis, mot. g. suvaišinanti.
• Skiemenys: su-vai-ši-nan-čių

suvaišinančių

1. tas, kuris suvaišina

Etimologija

<= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---