susivaišinusiąja

Taip pat žr.: susivaišinusiąją

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susivaišinusiąja (būt. k. l. veik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susivaišinęs, mot. g. susivaišinusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišinęs	susivaišinę	susivaišinusi, susivaišinus	susivaišinusios	-	susivaišinę
kilm.	susivaišinusio	susivaišinusių	susivaišinusios	susivaišinusių	-	-
naud.	susivaišinusiam	susivaišinusiems	susivaišinusiai	susivaišinusioms	-	-
gal.	susivaišinusį	susivaišinusius	susivaišinusią	susivaišinusias	-	-
įnag.	susivaišinusiu	susivaišinusiais	susivaišinusia	susivaišinusiomis	-	-
viet.	susivaišinusiame	susivaišinusiuose	susivaišinusioje	susivaišinusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišinusysis	susivaišinusieji	susivaišinusioji	susivaišinusiosios	-	-
kilm.	susivaišinusiojo	susivaišinusiųjų	susivaišinusiosios	susivaišinusiųjų	-	-
naud.	susivaišinusiajam	susivaišinusiesiems	susivaišinusiajai	susivaišinusiosioms	-	-
gal.	susivaišinusįjį	susivaišinusiuosius	susivaišinusiąją	susivaišinusiąsias	-	-
įnag.	susivaišinusiuoju	susivaišinusiaisiais	susivaišinusiąja	susivaišinusiosiomis	-	-
viet.	susivaišinusiajame	susivaišinusiuosiuose	susivaišinusiojoje	susivaišinusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. susivaišinęs, mot. g. susivaišinusi.
• Skiemenys: su-si-vai-ši-nu-sią-ja

susivaišinusiąja

1. ta, kuri susivaišino

Etimologija

<= susivaišinti, susivaišina, susivaišino <= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---