susivaišintinu

Taip pat žr.: susivaišintinų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susivaišintinu (reik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susivaišintinas, mot. g. susivaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišintinas	susivaišintini	susivaišintina	susivaišintinos	susivaišintina	-
kilm.	susivaišintino	susivaišintinų	susivaišintinos	susivaišintinų	-	-
naud.	susivaišintinam	susivaišintiniems	susivaišintinai	susivaišintinoms	-	-
gal.	susivaišintiną	susivaišintinus	susivaišintiną	susivaišintinas	-	-
įnag.	susivaišintinu	susivaišintinais	susivaišintina	susivaišintinomis	-	-
viet.	susivaišintiname	susivaišintinuose	susivaišintinoje	susivaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišintinasis	susivaišintinieji	susivaišintinoji	susivaišintinosios	-	-
kilm.	susivaišintinojo	susivaišintinųjų	susivaišintinosios	susivaišintinųjų	-	-
naud.	susivaišintinajam	susivaišintiniesiems	susivaišintinajai	susivaišintinosioms	-	-
gal.	susivaišintinąjį	susivaišintinuosius	susivaišintinąją	susivaišintinąsias	-	-
įnag.	susivaišintinuoju	susivaišintinaisiais	susivaišintinąja	susivaišintinosiomis	-	-
viet.	susivaišintinajame	susivaišintinuosiuose	susivaišintinojoje	susivaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. susivaišintinas, mot. g. susivaišintina.
• Skiemenys: su-si-vai-šin-ti-nu

susivaišintinu

1. tas, dėl kurio reikia susivaišinti

Etimologija

<= susivaišinti, susivaišina, susivaišino <= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---