susivaišintas

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susivaišintas (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard., mot. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susivaišintas, mot. g. susivaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišintas	susivaišinti	susivaišinta	susivaišintos	susivaišinta	-
kilm.	susivaišinto	susivaišintų	susivaišintos	susivaišintų	-	-
naud.	susivaišintam	susivaišintiems	susivaišintai	susivaišintoms	-	-
gal.	susivaišintą	susivaišintus	susivaišintą	susivaišintas	-	-
įnag.	susivaišintu	susivaišintais	susivaišinta	susivaišintomis	-	-
viet.	susivaišintame	susivaišintuose	susivaišintoje	susivaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišintasis	susivaišintieji	susivaišintoji	susivaišintosios	-	-
kilm.	susivaišintojo	susivaišintųjų	susivaišintosios	susivaišintųjų	-	-
naud.	susivaišintajam	susivaišintiesiems	susivaišintajai	susivaišintosioms	-	-
gal.	susivaišintąjį	susivaišintuosius	susivaišintąją	susivaišintąsias	-	-
įnag.	susivaišintuoju	susivaišintaisiais	susivaišintąja	susivaišintosiomis	-	-
viet.	susivaišintajame	susivaišintuosiuose	susivaišintojoje	susivaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. susivaišinta.
• Skiemenys: su-si-vai-šin-tas

susivaišintas

1. tas, kurį susivaišino

Etimologija

<= susivaišinti, susivaišina, susivaišino <= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---