susivaišinančiųjų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susivaišinančiųjų (es. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. dgs. kilm., įvard. f. mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susivaišinantis, mot. g. susivaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišinąs, susivaišinantis	susivaišiną, susivaišinantys	susivaišinanti	susivaišinančios	-	susivaišiną
kilm.	susivaišinančio	susivaišinančių	susivaišinančios	susivaišinančių	-	-
naud.	susivaišinančiam	susivaišinantiems, susivaišinantiem	susivaišinančiai	susivaišinančioms, susivaišinančiom	-	-
gal.	susivaišinantį	susivaišinančius	susivaišinančią	susivaišinančias	-	-
įnag.	susivaišinančiu	susivaišinančiais	susivaišinančia	susivaišinančiomis	-	-
viet.	susivaišinančiame, susivaišinančiam	susivaišinančiuose, susivaišinančiuos	susivaišinančioje, susivaišinančioj	susivaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susivaišinantysis	susivaišinantieji	susivaišinančioji	susivaišinančiosios	-	-
kilm.	susivaišinančiojo	susivaišinančiųjų	susivaišinančiosios	susivaišinančiųjų	-	-
naud.	susivaišinančiajam	susivaišinantiesiems	susivaišinančiajai	susivaišinančiosioms	-	-
gal.	susivaišinantįjį	susivaišinančiuosius	susivaišinančiąją	susivaišinančiąsias	-	-
įnag.	susivaišinančiuoju	susivaišinančiaisiais	susivaišinančiąja	susivaišinančiosiomis	-	-
viet.	susivaišinančiajame	susivaišinančiuosiuose	susivaišinančiojoje	susivaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. susivaišinantis, mot. g. susivaišinanti.
• Skiemenys: su-si-vai-ši-nan-čių-jų

susivaišinančiųjų

1. tas, kuris susivaišina

Etimologija

<= susivaišinti, susivaišina, susivaišino <= suvaišinti, suvaišina, suvaišino <= su- + vaišinti, vaišina, vaišino

---