nuvaišintojų

Taip pat žr.: nuvaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

nuvaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: nuvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nuvaišintojas	nuvaišintojai
kilm.	nuvaišintojo	nuvaišintojų
naud.	nuvaišintojui	nuvaišintojams
gal.	nuvaišintoją	nuvaišintojus
įnag.	nuvaišintoju	nuvaišintojais
viet.	nuvaišintojuje	nuvaišintojuose
šauksm.	nuvaišintojau	nuvaišintojai

• žr. pagr. f. nuvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. nuvaišintoja.

nuvaišintojų

1. tas, kuris nuvaišina

Etimologija

<= nuvaišinti, nuvaišina, nuvaišino <= nu- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

nuvaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: nuvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nuvaišintoja	nuvaišintojos
kilm.	nuvaišintojos	nuvaišintojų
naud.	nuvaišintojai	nuvaišintojoms
gal.	nuvaišintoją	nuvaišintojas
įnag.	nuvaišintoja	nuvaišintojomis
viet.	nuvaišintojoje	nuvaišintojose
šauksm.	nuvaišintoja	nuvaišintojos

• žr. pagr. f. nuvaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. nuvaišintojas.

nuvaišintojų

1. ta, kuri nuvaišina

Etimologija

<= nuvaišinti, nuvaišina, nuvaišino <= nu- + vaišinti, vaišina, vaišino

---