nesusimąstomam

 Lietuvių kalba

Dalyvis

nesusimąstomam (es. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. nesusimąstomas, mot. g. nesusimąstoma
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nesusimąstomas	nesusimąstomi	nesusimąstoma	nesusimąstomos	nesusimąstoma	-
kilm.	nesusimąstomo	nesusimąstomų	nesusimąstomos	nesusimąstomų	-	-
naud.	nesusimąstomam	nesusimąstomiems	nesusimąstomai	nesusimąstomoms	-	-
gal.	nesusimąstomą	nesusimąstomus	nesusimąstomą	nesusimąstomas	-	-
įnag.	nesusimąstomu	nesusimąstomais	nesusimąstoma	nesusimąstomomis	-	-
viet.	nesusimąstomame	nesusimąstomuose	nesusimąstomoje	nesusimąstomose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nesusimąstomasis	nesusimąstomieji	nesusimąstomoji	nesusimąstomosios	-	-
kilm.	nesusimąstomojo	nesusimąstomųjų	nesusimąstomosios	nesusimąstomųjų	-	-
naud.	nesusimąstomajam	nesusimąstomiesiems	nesusimąstomajai	nesusimąstomosioms	-	-
gal.	nesusimąstomąjį	nesusimąstomuosius	nesusimąstomąją	nesusimąstomąsias	-	-
įnag.	nesusimąstomuoju	nesusimąstomaisiais	nesusimąstomąja	nesusimąstomosiomis	-	-
viet.	nesusimąstomajame	nesusimąstomuosiuose	nesusimąstomojoje	nesusimąstomosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. nesusimąstomas, mot. g. nesusimąstoma.
• Skiemenys: ne-su-si-mąs-to-mam

nesusimąstomam

1. tas, kurį nesusimąsto

Etimologija

<= nesusimąstyti, nesusimąsto, nesusimąstė <= ne- + susimąstyti, susimąsto, susimąstė <= su- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

---