nemokėtu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

nemokėtu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. nemokėtas, mot. g. nemokėta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nemokėtas	nemokėti	nemokėta	nemokėtos	nemokėta	-
kilm.	nemokėto	nemokėtų	nemokėtos	nemokėtų	-	-
naud.	nemokėtam	nemokėtiems	nemokėtai	nemokėtoms	-	-
gal.	nemokėtą	nemokėtus	nemokėtą	nemokėtas	-	-
įnag.	nemokėtu	nemokėtais	nemokėta	nemokėtomis	-	-
viet.	nemokėtame	nemokėtuose	nemokėtoje	nemokėtose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nemokėtasis	nemokėtieji	nemokėtoji	nemokėtosios	-	-
kilm.	nemokėtojo	nemokėtųjų	nemokėtosios	nemokėtųjų	-	-
naud.	nemokėtajam	nemokėtiesiems	nemokėtajai	nemokėtosioms	-	-
gal.	nemokėtąjį	nemokėtuosius	nemokėtąją	nemokėtąsias	-	-
įnag.	nemokėtuoju	nemokėtaisiais	nemokėtąja	nemokėtosiomis	-	-
viet.	nemokėtajame	nemokėtuosiuose	nemokėtojoje	nemokėtosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. nemokėtas, mot. g. nemokėta.
• Skiemenys: ne-mo-kė-tu

nemokėtu

1. tas, kurį nemokėjo

Etimologija

<= nemokėti, nemoka, nemokėjo <= ne- + mokėti, moka, mokėjo

---