neįvaišinusiajai

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįvaišinusiajai (būt. k. l. veik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįvaišinęs, mot. g. neįvaišinusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišinęs	neįvaišinę	neįvaišinusi, neįvaišinus	neįvaišinusios	-	neįvaišinę
kilm.	neįvaišinusio	neįvaišinusių	neįvaišinusios	neįvaišinusių	-	-
naud.	neįvaišinusiam	neįvaišinusiems	neįvaišinusiai	neįvaišinusioms	-	-
gal.	neįvaišinusį	neįvaišinusius	neįvaišinusią	neįvaišinusias	-	-
įnag.	neįvaišinusiu	neįvaišinusiais	neįvaišinusia	neįvaišinusiomis	-	-
viet.	neįvaišinusiame	neįvaišinusiuose	neįvaišinusioje	neįvaišinusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišinusysis	neįvaišinusieji	neįvaišinusioji	neįvaišinusiosios	-	-
kilm.	neįvaišinusiojo	neįvaišinusiųjų	neįvaišinusiosios	neįvaišinusiųjų	-	-
naud.	neįvaišinusiajam	neįvaišinusiesiems	neįvaišinusiajai	neįvaišinusiosioms	-	-
gal.	neįvaišinusįjį	neįvaišinusiuosius	neįvaišinusiąją	neįvaišinusiąsias	-	-
įnag.	neįvaišinusiuoju	neįvaišinusiaisiais	neįvaišinusiąja	neįvaišinusiosiomis	-	-
viet.	neįvaišinusiajame	neįvaišinusiuosiuose	neįvaišinusiojoje	neįvaišinusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįvaišinęs, mot. g. neįvaišinusi.

neįvaišinusiajai

1. ta, kuri neįvaišino

Etimologija

<= neįvaišinti, neįvaišina, neįvaišino <= ne- + įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---