neįvaišintinu

Taip pat žr.: neįvaišintinų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįvaišintinu (reik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįvaišintinas, mot. g. neįvaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišintinas	neįvaišintini	neįvaišintina	neįvaišintinos	neįvaišintina	-
kilm.	neįvaišintino	neįvaišintinų	neįvaišintinos	neįvaišintinų	-	-
naud.	neįvaišintinam	neįvaišintiniems	neįvaišintinai	neįvaišintinoms	-	-
gal.	neįvaišintiną	neįvaišintinus	neįvaišintiną	neįvaišintinas	-	-
įnag.	neįvaišintinu	neįvaišintinais	neįvaišintina	neįvaišintinomis	-	-
viet.	neįvaišintiname	neįvaišintinuose	neįvaišintinoje	neįvaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišintinasis	neįvaišintinieji	neįvaišintinoji	neįvaišintinosios	-	-
kilm.	neįvaišintinojo	neįvaišintinųjų	neįvaišintinosios	neįvaišintinųjų	-	-
naud.	neįvaišintinajam	neįvaišintiniesiems	neįvaišintinajai	neįvaišintinosioms	-	-
gal.	neįvaišintinąjį	neįvaišintinuosius	neįvaišintinąją	neįvaišintinąsias	-	-
įnag.	neįvaišintinuoju	neįvaišintinaisiais	neįvaišintinąja	neįvaišintinosiomis	-	-
viet.	neįvaišintinajame	neįvaišintinuosiuose	neįvaišintinojoje	neįvaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįvaišintinas, mot. g. neįvaišintina.

neįvaišintinu

1. tas, dėl kurio reikia neįvaišinti

Etimologija

<= neįvaišinti, neįvaišina, neįvaišino <= ne- + įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---