neįvaišinančiajam

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįvaišinančiajam (es. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįvaišinantis, mot. g. neįvaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišinąs, neįvaišinantis	neįvaišiną, neįvaišinantys	neįvaišinanti	neįvaišinančios	-	neįvaišiną
kilm.	neįvaišinančio	neįvaišinančių	neįvaišinančios	neįvaišinančių	-	-
naud.	neįvaišinančiam	neįvaišinantiems, neįvaišinantiem	neįvaišinančiai	neįvaišinančioms, neįvaišinančiom	-	-
gal.	neįvaišinantį	neįvaišinančius	neįvaišinančią	neįvaišinančias	-	-
įnag.	neįvaišinančiu	neįvaišinančiais	neįvaišinančia	neįvaišinančiomis	-	-
viet.	neįvaišinančiame, neįvaišinančiam	neįvaišinančiuose, neįvaišinančiuos	neįvaišinančioje, neįvaišinančioj	neįvaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišinantysis	neįvaišinantieji	neįvaišinančioji	neįvaišinančiosios	-	-
kilm.	neįvaišinančiojo	neįvaišinančiųjų	neįvaišinančiosios	neįvaišinančiųjų	-	-
naud.	neįvaišinančiajam	neįvaišinantiesiems	neįvaišinančiajai	neįvaišinančiosioms	-	-
gal.	neįvaišinantįjį	neįvaišinančiuosius	neįvaišinančiąją	neįvaišinančiąsias	-	-
įnag.	neįvaišinančiuoju	neįvaišinančiaisiais	neįvaišinančiąja	neįvaišinančiosiomis	-	-
viet.	neįvaišinančiajame	neįvaišinančiuosiuose	neįvaišinančiojoje	neįvaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįvaišinantis, mot. g. neįvaišinanti.

neįvaišinančiajam

1. tas, kuris neįvaišina

Etimologija

<= neįvaišinti, neįvaišina, neįvaišino <= ne- + įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---