neįvaišinamajam

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįvaišinamajam (es. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįvaišinamas, mot. g. neįvaišinama
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišinamas	neįvaišinami	neįvaišinama	neįvaišinamos	neįvaišinama	-
kilm.	neįvaišinamo	neįvaišinamų	neįvaišinamos	neįvaišinamų	-	-
naud.	neįvaišinamam	neįvaišinamiems	neįvaišinamai	neįvaišinamoms	-	-
gal.	neįvaišinamą	neįvaišinamus	neįvaišinamą	neįvaišinamas	-	-
įnag.	neįvaišinamu	neįvaišinamais	neįvaišinama	neįvaišinamomis	-	-
viet.	neįvaišinamame	neįvaišinamuose	neįvaišinamoje	neįvaišinamose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįvaišinamasis	neįvaišinamieji	neįvaišinamoji	neįvaišinamosios	-	-
kilm.	neįvaišinamojo	neįvaišinamųjų	neįvaišinamosios	neįvaišinamųjų	-	-
naud.	neįvaišinamajam	neįvaišinamiesiems	neįvaišinamajai	neįvaišinamosioms	-	-
gal.	neįvaišinamąjį	neįvaišinamuosius	neįvaišinamąją	neįvaišinamąsias	-	-
įnag.	neįvaišinamuoju	neįvaišinamaisiais	neįvaišinamąja	neįvaišinamosiomis	-	-
viet.	neįvaišinamajame	neįvaišinamuosiuose	neįvaišinamojoje	neįvaišinamosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįvaišinamas, mot. g. neįvaišinama.

neįvaišinamajam

1. tas, kurį neįvaišina

Etimologija

<= neįvaišinti, neįvaišina, neįvaišino <= ne- + įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---