neįsitikinamoji

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįsitikinamoji (es. l. neveik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįsitikinamas, mot. g. neįsitikinama
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsitikinamas	neįsitikinami	neįsitikinama	neįsitikinamos	neįsitikinama	-
kilm.	neįsitikinamo	neįsitikinamų	neįsitikinamos	neįsitikinamų	-	-
naud.	neįsitikinamam	neįsitikinamiems	neįsitikinamai	neįsitikinamoms	-	-
gal.	neįsitikinamą	neįsitikinamus	neįsitikinamą	neįsitikinamas	-	-
įnag.	neįsitikinamu	neįsitikinamais	neįsitikinama	neįsitikinamomis	-	-
viet.	neįsitikinamame	neįsitikinamuose	neįsitikinamoje	neįsitikinamose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsitikinamasis	neįsitikinamieji	neįsitikinamoji	neįsitikinamosios	-	-
kilm.	neįsitikinamojo	neįsitikinamųjų	neįsitikinamosios	neįsitikinamųjų	-	-
naud.	neįsitikinamajam	neįsitikinamiesiems	neįsitikinamajai	neįsitikinamosioms	-	-
gal.	neįsitikinamąjį	neįsitikinamuosius	neįsitikinamąją	neįsitikinamąsias	-	-
įnag.	neįsitikinamuoju	neįsitikinamaisiais	neįsitikinamąja	neįsitikinamosiomis	-	-
viet.	neįsitikinamajame	neįsitikinamuosiuose	neįsitikinamojoje	neįsitikinamosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįsitikinamas, mot. g. neįsitikinama.
• Skiemenys: ne-į-si-ti-ki-na-mo-ji

neįsitikinamoji

1. ta, kurią neįsitikina

Etimologija

<= neįsitikinti, neįsitikina, neįsitikino <= ne- + įsitikinti, įsitikina, įsitikino <= į- + sangrž. si- + tikinti, tikina, tikino

---