lažintu

Taip pat žr.: lažintų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

lažintu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. lažintas, mot. g. lažinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	lažintas	lažinti	lažinta	lažintos	lažinta	-
kilm.	lažinto	lažintų	lažintos	lažintų	-	-
naud.	lažintam	lažintiems	lažintai	lažintoms	-	-
gal.	lažintą	lažintus	lažintą	lažintas	-	-
įnag.	lažintu	lažintais	lažinta	lažintomis	-	-
viet.	lažintame	lažintuose	lažintoje	lažintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	lažintasis	lažintieji	lažintoji	lažintosios	-	-
kilm.	lažintojo	lažintųjų	lažintosios	lažintųjų	-	-
naud.	lažintajam	lažintiesiems	lažintajai	lažintosioms	-	-
gal.	lažintąjį	lažintuosius	lažintąją	lažintąsias	-	-
įnag.	lažintuoju	lažintaisiais	lažintąja	lažintosiomis	-	-
viet.	lažintajame	lažintuosiuose	lažintojoje	lažintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. lažintas, mot. g. lažinta.

lažintu

1. tas, kurį lažino

Etimologija

<= lažinti, lažina, lažino

---