kalbama

Taip pat žr.: kalbamą

 Lietuvių kalba

Dalyvis

kalbama (es. l. neveik. dlv., mot. g. pagr. f., mot. g. vns. vard., mot. g. vns. įnag., bev. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. kalbamas, mot. g. kalbama
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	kalbamas	kalbami	kalbama	kalbamos	kalbama	-
kilm.	kalbamo	kalbamų	kalbamos	kalbamų	-	-
naud.	kalbamam	kalbamiems	kalbamai	kalbamoms	-	-
gal.	kalbamą	kalbamus	kalbamą	kalbamas	-	-
įnag.	kalbamu	kalbamais	kalbama	kalbamomis	-	-
viet.	kalbamame	kalbamuose	kalbamoje	kalbamose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	kalbamasis	kalbamieji	kalbamoji	kalbamosios	-	-
kilm.	kalbamojo	kalbamųjų	kalbamosios	kalbamųjų	-	-
naud.	kalbamajam	kalbamiesiems	kalbamajai	kalbamosioms	-	-
gal.	kalbamąjį	kalbamuosius	kalbamąją	kalbamąsias	-	-
įnag.	kalbamuoju	kalbamaisiais	kalbamąja	kalbamosiomis	-	-
viet.	kalbamajame	kalbamuosiuose	kalbamojoje	kalbamosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. kalbamas.
• Skiemenys: kal-ba-ma

kalbama

1. ta, kurią kalba

Etimologija

<= kalbėti, kalba, kalbėjo

---