išvoktu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvoktu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvoktas, mot. g. išvokta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvoktas	išvokti	išvokta	išvoktos	išvokta	-
kilm.	išvokto	išvoktų	išvoktos	išvoktų	-	-
naud.	išvoktam	išvoktiems	išvoktai	išvoktoms	-	-
gal.	išvoktą	išvoktus	išvoktą	išvoktas	-	-
įnag.	išvoktu	išvoktais	išvokta	išvoktomis	-	-
viet.	išvoktame	išvoktuose	išvoktoje	išvoktose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvoktasis	išvoktieji	išvoktoji	išvoktosios	-	-
kilm.	išvoktojo	išvoktųjų	išvoktosios	išvoktųjų	-	-
naud.	išvoktajam	išvoktiesiems	išvoktajai	išvoktosioms	-	-
gal.	išvoktąjį	išvoktuosius	išvoktąją	išvoktąsias	-	-
įnag.	išvoktuoju	išvoktaisiais	išvoktąja	išvoktosiomis	-	-
viet.	išvoktajame	išvoktuosiuose	išvoktojoje	išvoktosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvoktas, mot. g. išvokta.
• Skiemenys: iš-vok-tu

išvoktu

1. tas, kurį išvokė

Etimologija

<= išvokti, išvokia, išvokė <= iš- + vokti, vokia, vokė

---