išvoktinuoju

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvoktinuoju (reik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvoktinas, mot. g. išvoktina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvoktinas	išvoktini	išvoktina	išvoktinos	išvoktina	-
kilm.	išvoktino	išvoktinų	išvoktinos	išvoktinų	-	-
naud.	išvoktinam	išvoktiniems	išvoktinai	išvoktinoms	-	-
gal.	išvoktiną	išvoktinus	išvoktiną	išvoktinas	-	-
įnag.	išvoktinu	išvoktinais	išvoktina	išvoktinomis	-	-
viet.	išvoktiname	išvoktinuose	išvoktinoje	išvoktinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvoktinasis	išvoktinieji	išvoktinoji	išvoktinosios	-	-
kilm.	išvoktinojo	išvoktinųjų	išvoktinosios	išvoktinųjų	-	-
naud.	išvoktinajam	išvoktiniesiems	išvoktinajai	išvoktinosioms	-	-
gal.	išvoktinąjį	išvoktinuosius	išvoktinąją	išvoktinąsias	-	-
įnag.	išvoktinuoju	išvoktinaisiais	išvoktinąja	išvoktinosiomis	-	-
viet.	išvoktinajame	išvoktinuosiuose	išvoktinojoje	išvoktinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvoktinas, mot. g. išvoktina.
• Skiemenys: iš-vok-ti-nuo-ju

išvoktinuoju

1. tas, dėl kurio reikia išvokti

Etimologija

<= išvokti, išvokia, išvokė <= iš- + vokti, vokia, vokė

---