išragintojoje

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išragintojoje (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. viet.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išragintas, mot. g. išraginta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išragintas	išraginti	išraginta	išragintos	išraginta	-
kilm.	išraginto	išragintų	išragintos	išragintų	-	-
naud.	išragintam	išragintiems	išragintai	išragintoms	-	-
gal.	išragintą	išragintus	išragintą	išragintas	-	-
įnag.	išragintu	išragintais	išraginta	išragintomis	-	-
viet.	išragintame	išragintuose	išragintoje	išragintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išragintasis	išragintieji	išragintoji	išragintosios	-	-
kilm.	išragintojo	išragintųjų	išragintosios	išragintųjų	-	-
naud.	išragintajam	išragintiesiems	išragintajai	išragintosioms	-	-
gal.	išragintąjį	išragintuosius	išragintąją	išragintąsias	-	-
įnag.	išragintuoju	išragintaisiais	išragintąja	išragintosiomis	-	-
viet.	išragintajame	išragintuosiuose	išragintojoje	išragintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išragintas, mot. g. išraginta.
• Skiemenys: iš-ra-gin-to-jo-je

išragintojoje

1. ta, kurią išragino

Etimologija

<= išraginti, išragina, išragino <= iš- + raginti, ragina, ragino

---

Daiktavardis

išragintojoje (dkt., mot. g., vns. viet.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: išragintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išragintoja	išragintojos
kilm.	išragintojos	išragintojų
naud.	išragintojai	išragintojoms
gal.	išragintoją	išragintojas
įnag.	išragintoja	išragintojomis
viet.	išragintojoje	išragintojose
šauksm.	išragintoja	išragintojos

• Skiemenys: iš-ra-gin-to-jo-je
• žr. pagr. f. išragintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. išragintojas.

išragintojoje

1. ta, kuri išragina

Etimologija

<= išraginti, išragina, išragino <= iš- + raginti, ragina, ragino

---