išplepėjusiu

Taip pat žr.: išplepėjusių

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išplepėjusiu (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išplepėjęs, mot. g. išplepėjusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išplepėjęs	išplepėję	išplepėjusi, išplepėjus	išplepėjusios	-	išplepėję
kilm.	išplepėjusio	išplepėjusių	išplepėjusios	išplepėjusių	-	-
naud.	išplepėjusiam	išplepėjusiems	išplepėjusiai	išplepėjusioms	-	-
gal.	išplepėjusį	išplepėjusius	išplepėjusią	išplepėjusias	-	-
įnag.	išplepėjusiu	išplepėjusiais	išplepėjusia	išplepėjusiomis	-	-
viet.	išplepėjusiame	išplepėjusiuose	išplepėjusioje	išplepėjusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išplepėjusysis	išplepėjusieji	išplepėjusioji	išplepėjusiosios	-	-
kilm.	išplepėjusiojo	išplepėjusiųjų	išplepėjusiosios	išplepėjusiųjų	-	-
naud.	išplepėjusiajam	išplepėjusiesiems	išplepėjusiajai	išplepėjusiosioms	-	-
gal.	išplepėjusįjį	išplepėjusiuosius	išplepėjusiąją	išplepėjusiąsias	-	-
įnag.	išplepėjusiuoju	išplepėjusiaisiais	išplepėjusiąja	išplepėjusiosiomis	-	-
viet.	išplepėjusiajame	išplepėjusiuosiuose	išplepėjusiojoje	išplepėjusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išplepėjęs, mot. g. išplepėjusi.

Etimologija

<= išplepėti, išplepa, išplepėjo

---