išmigusių

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išmigusių (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. dgs. kilm., mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmigęs, mot. g. išmigusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmigęs	išmigę	išmigusi, išmigus	išmigusios	-	išmigę
kilm.	išmigusio	išmigusių	išmigusios	išmigusių	-	-
naud.	išmigusiam	išmigusiems	išmigusiai	išmigusioms	-	-
gal.	išmigusį	išmigusius	išmigusią	išmigusias	-	-
įnag.	išmigusiu	išmigusiais	išmigusia	išmigusiomis	-	-
viet.	išmigusiame	išmigusiuose	išmigusioje	išmigusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmigusysis	išmigusieji	išmigusioji	išmigusiosios	-	-
kilm.	išmigusiojo	išmigusiųjų	išmigusiosios	išmigusiųjų	-	-
naud.	išmigusiajam	išmigusiesiems	išmigusiajai	išmigusiosioms	-	-
gal.	išmigusįjį	išmigusiuosius	išmigusiąją	išmigusiąsias	-	-
įnag.	išmigusiuoju	išmigusiaisiais	išmigusiąja	išmigusiosiomis	-	-
viet.	išmigusiajame	išmigusiuosiuose	išmigusiojoje	išmigusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išmigęs, mot. g. išmigusi.
• Skiemenys: iš-mi-gu-sių

išmigusių

1. tas, kuris išmigo

Etimologija

<= išmigti, išminga, išmigo <= iš- + migti, minga, migo

---