išmąstomu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išmąstomu (es. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmąstomas, mot. g. išmąstoma
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstomas	išmąstomi	išmąstoma	išmąstomos	išmąstoma	-
kilm.	išmąstomo	išmąstomų	išmąstomos	išmąstomų	-	-
naud.	išmąstomam	išmąstomiems	išmąstomai	išmąstomoms	-	-
gal.	išmąstomą	išmąstomus	išmąstomą	išmąstomas	-	-
įnag.	išmąstomu	išmąstomais	išmąstoma	išmąstomomis	-	-
viet.	išmąstomame	išmąstomuose	išmąstomoje	išmąstomose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstomasis	išmąstomieji	išmąstomoji	išmąstomosios	-	-
kilm.	išmąstomojo	išmąstomųjų	išmąstomosios	išmąstomųjų	-	-
naud.	išmąstomajam	išmąstomiesiems	išmąstomajai	išmąstomosioms	-	-
gal.	išmąstomąjį	išmąstomuosius	išmąstomąją	išmąstomąsias	-	-
įnag.	išmąstomuoju	išmąstomaisiais	išmąstomąja	išmąstomosiomis	-	-
viet.	išmąstomajame	išmąstomuosiuose	išmąstomojoje	išmąstomosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išmąstomas, mot. g. išmąstoma.
• Skiemenys: iš-mąs-to-mu

išmąstomu

1. tas, kurį išmąsto

Etimologija

<= išmąstyti, išmąsto, išmąstė <= iš- + mąstyti, mąsto, mąstė

---