išmąstančia

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išmąstančia (es. l. veik. dlv., mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmąstantis, mot. g. išmąstanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstąs, išmąstantis	išmąstą, išmąstantys	išmąstanti	išmąstančios	-	išmąstą
kilm.	išmąstančio	išmąstančių	išmąstančios	išmąstančių	-	-
naud.	išmąstančiam	išmąstantiems, išmąstantiem	išmąstančiai	išmąstančioms, išmąstančiom	-	-
gal.	išmąstantį	išmąstančius	išmąstančią	išmąstančias	-	-
įnag.	išmąstančiu	išmąstančiais	išmąstančia	išmąstančiomis	-	-
viet.	išmąstančiame, išmąstančiam	išmąstančiuose, išmąstančiuos	išmąstančioje, išmąstančioj	išmąstančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstantysis	išmąstantieji	išmąstančioji	išmąstančiosios	-	-
kilm.	išmąstančiojo	išmąstančiųjų	išmąstančiosios	išmąstančiųjų	-	-
naud.	išmąstančiajam	išmąstantiesiems	išmąstančiajai	išmąstančiosioms	-	-
gal.	išmąstantįjį	išmąstančiuosius	išmąstančiąją	išmąstančiąsias	-	-
įnag.	išmąstančiuoju	išmąstančiaisiais	išmąstančiąja	išmąstančiosiomis	-	-
viet.	išmąstančiajame	išmąstančiuosiuose	išmąstančiojoje	išmąstančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išmąstantis, mot. g. išmąstanti.
• Skiemenys: iš-mąs-tan-čia

išmąstančia

1. ta, kuri išmąsto

Etimologija

<= išmąstyti, išmąsto, išmąstė <= iš- + mąstyti, mąsto, mąstė

---