cūka

Latvių kalba


Kiaulė

Tarimas

TFA: [tsuːːka]

Daiktavardis

cūka (mot. g.)

kiaulė ^(lt)

Daiktavardžio „cūka“ linksniavimas (4-oji linksniuotė)
	Vienaskaita	Daugiskaita
V.	cūka	cūkas
K.	cūkas	cūku
N.	cūkai	cūkām
G.	cūku	cūkas
Įn.	cūku	cūkām
Vt.	cūkā	cūkās
Š.	cūka!	cūkas!

Kitos formos, sinonimai ir susiję žodžiai

(Mažybinės formos)

?• p• a• r

cūka ^(lv) – kiaulė ^(lt)

cūciņa ^(lv) (mot. g.)

?• p• a• r

(Baltų kalbų vertimai) kiaulė: žinduolis

Jotvingių kalba:
- kuma ^(xsv) (mot. g.)

Latvių kalba:
- cūka ^(lv) (mot. g.)

Etimologija

Iš baltų prokalbės baltų prokalbės *kyaw-, *kyū-, iš paminkštinto indoeuropiečių prokalbės žodžio (tikriausiai atsirado kaip onomatopėja, kuria siekta imituoti šio gyvūno garsą) *kew-, *kū- („kaukti, šaukti“; palyginimui kaukt („kaukti“)). Panaši, nepaminkštinta šio žodžio versija galimai atsispindi kai kuriuose vietovardžiuose, kaip pvz.: Kūkas – vietovė, kur anksčiau tikriausiai buvo daug laukinių šernų. Dar labiau paminkštinta versija (kur *ky > *ḱ > *š > latvių k. s) galimai atsispindi kituose vietovardžiuose, kaip pvz.: Sauka; pakeitus priesagą į -saule: Jaunsaule, ir galbūt net Lietuvos Šiauliai. Kita (mažumos) teorija teigia, kad cūka yra kilęs iš ankstesnio žodžio *sūka – skolinio iš slavų k. (palyginimui: rusų k. сука (súka)); dar kita (mažumos) teorija apjungia cūka ir kitus imitacinius žodžius, kurie naudojami kviesti kaiulėms, kaip pavyzdžiui: rusų k. чух (čux!), чух-чух (čux-čux!), baltarusių k. ацю (acju!), ukrainiečių k. ацю (acju!), lenkų k. a ciu!, lotynų k. čuk-čuk!, lietuvių k. čiuk-čiuk!, čiūk-čiūk!. Giminiškas lietuvių k. tarmiškiems čiūka, kūka, kartu čiūkutis, kūkutis („kiaulytė“), rusų k. tarmiškiems чуха (čúxa), чухна (čuxná, „kiaulė“).^[1]