atsivaišintojų

Taip pat žr.: atsivaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

atsivaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: atsivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišintojas	atsivaišintojai
kilm.	atsivaišintojo	atsivaišintojų
naud.	atsivaišintojui	atsivaišintojams
gal.	atsivaišintoją	atsivaišintojus
įnag.	atsivaišintoju	atsivaišintojais
viet.	atsivaišintojuje	atsivaišintojuose
šauksm.	atsivaišintojau	atsivaišintojai

• žr. pagr. f. atsivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. atsivaišintoja.

atsivaišintojų

1. tas, kuris atsivaišina

Etimologija

<= atsivaišinti, atsivaišina, atsivaišino <= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

atsivaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: atsivaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišintoja	atsivaišintojos
kilm.	atsivaišintojos	atsivaišintojų
naud.	atsivaišintojai	atsivaišintojoms
gal.	atsivaišintoją	atsivaišintojas
įnag.	atsivaišintoja	atsivaišintojomis
viet.	atsivaišintojoje	atsivaišintojose
šauksm.	atsivaišintoja	atsivaišintojos

• žr. pagr. f. atsivaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. atsivaišintojas.

atsivaišintojų

1. ta, kuri atsivaišina

Etimologija

<= atsivaišinti, atsivaišina, atsivaišino <= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---