atsivaišindavę

 Lietuvių kalba

Dalyvis

atsivaišindavę (būt. d. l. veik. dlv., vyr. g. dgs. vard., bev. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. atsivaišindavęs, mot. g. atsivaišindavusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišindavęs	atsivaišindavę	atsivaišindavusi, atsivaišindavus	atsivaišindavusios	-	atsivaišindavę
kilm.	atsivaišindavusio	atsivaišindavusių	atsivaišindavusios	atsivaišindavusių	-	-
naud.	atsivaišindavusiam	atsivaišindavusiems	atsivaišindavusiai	atsivaišindavusioms	-	-
gal.	atsivaišindavusį	atsivaišindavusius	atsivaišindavusią	atsivaišindavusias	-	-
įnag.	atsivaišindavusiu	atsivaišindavusiais	atsivaišindavusia	atsivaišindavusiomis	-	-
viet.	atsivaišindavusiame	atsivaišindavusiuose	atsivaišindavusioje	atsivaišindavusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišindavusysis	atsivaišindavusieji	atsivaišindavusioji	atsivaišindavusiosios	-	-
kilm.	atsivaišindavusiojo	atsivaišindavusiųjų	atsivaišindavusiosios	atsivaišindavusiųjų	-	-
naud.	atsivaišindavusiajam	atsivaišindavusiesiems	atsivaišindavusiajai	atsivaišindavusiosioms	-	-
gal.	atsivaišindavusįjį	atsivaišindavusiuosius	atsivaišindavusiąją	atsivaišindavusiąsias	-	-
įnag.	atsivaišindavusiuoju	atsivaišindavusiaisiais	atsivaišindavusiąja	atsivaišindavusiosiomis	-	-
viet.	atsivaišindavusiajame	atsivaišindavusiuosiuose	atsivaišindavusiojoje	atsivaišindavusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. atsivaišindavęs, mot. g. atsivaišindavusi.

atsivaišindavę

1. tas, kuris atsivaišindavo

Etimologija

<= atsivaišinti, atsivaišina, atsivaišino <= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---