įvaišinusiam

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įvaišinusiam (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. vns. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įvaišinęs, mot. g. įvaišinusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišinęs	įvaišinę	įvaišinusi, įvaišinus	įvaišinusios	-	įvaišinę
kilm.	įvaišinusio	įvaišinusių	įvaišinusios	įvaišinusių	-	-
naud.	įvaišinusiam	įvaišinusiems	įvaišinusiai	įvaišinusioms	-	-
gal.	įvaišinusį	įvaišinusius	įvaišinusią	įvaišinusias	-	-
įnag.	įvaišinusiu	įvaišinusiais	įvaišinusia	įvaišinusiomis	-	-
viet.	įvaišinusiame	įvaišinusiuose	įvaišinusioje	įvaišinusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišinusysis	įvaišinusieji	įvaišinusioji	įvaišinusiosios	-	-
kilm.	įvaišinusiojo	įvaišinusiųjų	įvaišinusiosios	įvaišinusiųjų	-	-
naud.	įvaišinusiajam	įvaišinusiesiems	įvaišinusiajai	įvaišinusiosioms	-	-
gal.	įvaišinusįjį	įvaišinusiuosius	įvaišinusiąją	įvaišinusiąsias	-	-
įnag.	įvaišinusiuoju	įvaišinusiaisiais	įvaišinusiąja	įvaišinusiosiomis	-	-
viet.	įvaišinusiajame	įvaišinusiuosiuose	įvaišinusiojoje	įvaišinusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įvaišinęs, mot. g. įvaišinusi.

įvaišinusiam

1. tas, kuris įvaišino

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---