įvaišinsimuosius

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įvaišinsimuosius (būs. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įvaišinsimas, mot. g. įvaišinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišinsimas	įvaišinsimi	įvaišinsima	įvaišinsimos	įvaišinsima	-
kilm.	įvaišinsimo	įvaišinsimų	įvaišinsimos	įvaišinsimų	-	-
naud.	įvaišinsimam	įvaišinsimiems	įvaišinsimai	įvaišinsimoms	-	-
gal.	įvaišinsimą	įvaišinsimus	įvaišinsimą	įvaišinsimas	-	-
įnag.	įvaišinsimu	įvaišinsimais	įvaišinsima	įvaišinsimomis	-	-
viet.	įvaišinsimame	įvaišinsimuose	įvaišinsimoje	įvaišinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišinsimasis	įvaišinsimieji	įvaišinsimoji	įvaišinsimosios	-	-
kilm.	įvaišinsimojo	įvaišinsimųjų	įvaišinsimosios	įvaišinsimųjų	-	-
naud.	įvaišinsimajam	įvaišinsimiesiems	įvaišinsimajai	įvaišinsimosioms	-	-
gal.	įvaišinsimąjį	įvaišinsimuosius	įvaišinsimąją	įvaišinsimąsias	-	-
įnag.	įvaišinsimuoju	įvaišinsimaisiais	įvaišinsimąja	įvaišinsimosiomis	-	-
viet.	įvaišinsimajame	įvaišinsimuosiuose	įvaišinsimojoje	įvaišinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įvaišinsimas, mot. g. įvaišinsima.

įvaišinsimuosius

1. tas, kurį įvaišins

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---