įvaišinančiojo

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įvaišinančiojo (es. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įvaišinantis, mot. g. įvaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišinąs, įvaišinantis	įvaišiną, įvaišinantys	įvaišinanti	įvaišinančios	-	įvaišiną
kilm.	įvaišinančio	įvaišinančių	įvaišinančios	įvaišinančių	-	-
naud.	įvaišinančiam	įvaišinantiems, įvaišinantiem	įvaišinančiai	įvaišinančioms, įvaišinančiom	-	-
gal.	įvaišinantį	įvaišinančius	įvaišinančią	įvaišinančias	-	-
įnag.	įvaišinančiu	įvaišinančiais	įvaišinančia	įvaišinančiomis	-	-
viet.	įvaišinančiame, įvaišinančiam	įvaišinančiuose, įvaišinančiuos	įvaišinančioje, įvaišinančioj	įvaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišinantysis	įvaišinantieji	įvaišinančioji	įvaišinančiosios	-	-
kilm.	įvaišinančiojo	įvaišinančiųjų	įvaišinančiosios	įvaišinančiųjų	-	-
naud.	įvaišinančiajam	įvaišinantiesiems	įvaišinančiajai	įvaišinančiosioms	-	-
gal.	įvaišinantįjį	įvaišinančiuosius	įvaišinančiąją	įvaišinančiąsias	-	-
įnag.	įvaišinančiuoju	įvaišinančiaisiais	įvaišinančiąja	įvaišinančiosiomis	-	-
viet.	įvaišinančiajame	įvaišinančiuosiuose	įvaišinančiojoje	įvaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įvaišinantis, mot. g. įvaišinanti.

įvaišinančiojo

1. tas, kuris įvaišina

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---