įtikinsimu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įtikinsimu (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įtikinsimas, mot. g. įtikinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įtikinsimas	įtikinsimi	įtikinsima	įtikinsimos	įtikinsima	-
kilm.	įtikinsimo	įtikinsimų	įtikinsimos	įtikinsimų	-	-
naud.	įtikinsimam	įtikinsimiems	įtikinsimai	įtikinsimoms	-	-
gal.	įtikinsimą	įtikinsimus	įtikinsimą	įtikinsimas	-	-
įnag.	įtikinsimu	įtikinsimais	įtikinsima	įtikinsimomis	-	-
viet.	įtikinsimame	įtikinsimuose	įtikinsimoje	įtikinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įtikinsimasis	įtikinsimieji	įtikinsimoji	įtikinsimosios	-	-
kilm.	įtikinsimojo	įtikinsimųjų	įtikinsimosios	įtikinsimųjų	-	-
naud.	įtikinsimajam	įtikinsimiesiems	įtikinsimajai	įtikinsimosioms	-	-
gal.	įtikinsimąjį	įtikinsimuosius	įtikinsimąją	įtikinsimąsias	-	-
įnag.	įtikinsimuoju	įtikinsimaisiais	įtikinsimąja	įtikinsimosiomis	-	-
viet.	įtikinsimajame	įtikinsimuosiuose	įtikinsimojoje	įtikinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įtikinsimas, mot. g. įtikinsima.
• Skiemenys: į-ti-kin-si-mu

įtikinsimu

1. tas, kurį įtikins

Etimologija

<= įtikinti, įtikina, įtikino <= į- + tikinti, tikina, tikino

---