įsitikintinuoju

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsitikintinuoju (reik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsitikintinas, mot. g. įsitikintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsitikintinas	įsitikintini	įsitikintina	įsitikintinos	įsitikintina	-
kilm.	įsitikintino	įsitikintinų	įsitikintinos	įsitikintinų	-	-
naud.	įsitikintinam	įsitikintiniems	įsitikintinai	įsitikintinoms	-	-
gal.	įsitikintiną	įsitikintinus	įsitikintiną	įsitikintinas	-	-
įnag.	įsitikintinu	įsitikintinais	įsitikintina	įsitikintinomis	-	-
viet.	įsitikintiname	įsitikintinuose	įsitikintinoje	įsitikintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsitikintinasis	įsitikintinieji	įsitikintinoji	įsitikintinosios	-	-
kilm.	įsitikintinojo	įsitikintinųjų	įsitikintinosios	įsitikintinųjų	-	-
naud.	įsitikintinajam	įsitikintiniesiems	įsitikintinajai	įsitikintinosioms	-	-
gal.	įsitikintinąjį	įsitikintinuosius	įsitikintinąją	įsitikintinąsias	-	-
įnag.	įsitikintinuoju	įsitikintinaisiais	įsitikintinąja	įsitikintinosiomis	-	-
viet.	įsitikintinajame	įsitikintinuosiuose	įsitikintinojoje	įsitikintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsitikintinas, mot. g. įsitikintina.
• Skiemenys: į-si-ti-kin-ti-nuo-ju

įsitikintinuoju

1. tas, dėl kurio reikia įsitikinti

Etimologija

<= įsitikinti, įsitikina, įsitikino <= į- + sangrž. si- + tikinti, tikina, tikino

---