įsimąstysimąja

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsimąstysimąja (būs. l. neveik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsimąstysimas, mot. g. įsimąstysima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsimąstysimas	įsimąstysimi	įsimąstysima	įsimąstysimos	įsimąstysima	-
kilm.	įsimąstysimo	įsimąstysimų	įsimąstysimos	įsimąstysimų	-	-
naud.	įsimąstysimam	įsimąstysimiems	įsimąstysimai	įsimąstysimoms	-	-
gal.	įsimąstysimą	įsimąstysimus	įsimąstysimą	įsimąstysimas	-	-
įnag.	įsimąstysimu	įsimąstysimais	įsimąstysima	įsimąstysimomis	-	-
viet.	įsimąstysimame	įsimąstysimuose	įsimąstysimoje	įsimąstysimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsimąstysimasis	įsimąstysimieji	įsimąstysimoji	įsimąstysimosios	-	-
kilm.	įsimąstysimojo	įsimąstysimųjų	įsimąstysimosios	įsimąstysimųjų	-	-
naud.	įsimąstysimajam	įsimąstysimiesiems	įsimąstysimajai	įsimąstysimosioms	-	-
gal.	įsimąstysimąjį	įsimąstysimuosius	įsimąstysimąją	įsimąstysimąsias	-	-
įnag.	įsimąstysimuoju	įsimąstysimaisiais	įsimąstysimąja	įsimąstysimosiomis	-	-
viet.	įsimąstysimajame	įsimąstysimuosiuose	įsimąstysimojoje	įsimąstysimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsimąstysimas, mot. g. įsimąstysima.
• Skiemenys: į-si-mąs-ty-si-mą-ja

įsimąstysimąja

1. ta, kurią įsimąstys

Etimologija

<= įsimąstyti, įsimąsto, įsimąstė <= į- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

---