įsimąstomas

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsimąstomas (es. l. neveik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard., mot. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsimąstomas, mot. g. įsimąstoma
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsimąstomas	įsimąstomi	įsimąstoma	įsimąstomos	įsimąstoma	-
kilm.	įsimąstomo	įsimąstomų	įsimąstomos	įsimąstomų	-	-
naud.	įsimąstomam	įsimąstomiems	įsimąstomai	įsimąstomoms	-	-
gal.	įsimąstomą	įsimąstomus	įsimąstomą	įsimąstomas	-	-
įnag.	įsimąstomu	įsimąstomais	įsimąstoma	įsimąstomomis	-	-
viet.	įsimąstomame	įsimąstomuose	įsimąstomoje	įsimąstomose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsimąstomasis	įsimąstomieji	įsimąstomoji	įsimąstomosios	-	-
kilm.	įsimąstomojo	įsimąstomųjų	įsimąstomosios	įsimąstomųjų	-	-
naud.	įsimąstomajam	įsimąstomiesiems	įsimąstomajai	įsimąstomosioms	-	-
gal.	įsimąstomąjį	įsimąstomuosius	įsimąstomąją	įsimąstomąsias	-	-
įnag.	įsimąstomuoju	įsimąstomaisiais	įsimąstomąja	įsimąstomosiomis	-	-
viet.	įsimąstomajame	įsimąstomuosiuose	įsimąstomojoje	įsimąstomosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. įsimąstoma.
• Skiemenys: į-si-mąs-to-mas

įsimąstomas

1. tas, kurį įsimąsto

Etimologija

<= įsimąstyti, įsimąsto, įsimąstė <= į- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  įsimąstomas: bendrai

---