įraginsimus

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įraginsimus (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įraginsimas, mot. g. įraginsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įraginsimas	įraginsimi	įraginsima	įraginsimos	įraginsima	-
kilm.	įraginsimo	įraginsimų	įraginsimos	įraginsimų	-	-
naud.	įraginsimam	įraginsimiems	įraginsimai	įraginsimoms	-	-
gal.	įraginsimą	įraginsimus	įraginsimą	įraginsimas	-	-
įnag.	įraginsimu	įraginsimais	įraginsima	įraginsimomis	-	-
viet.	įraginsimame	įraginsimuose	įraginsimoje	įraginsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įraginsimasis	įraginsimieji	įraginsimoji	įraginsimosios	-	-
kilm.	įraginsimojo	įraginsimųjų	įraginsimosios	įraginsimųjų	-	-
naud.	įraginsimajam	įraginsimiesiems	įraginsimajai	įraginsimosioms	-	-
gal.	įraginsimąjį	įraginsimuosius	įraginsimąją	įraginsimąsias	-	-
įnag.	įraginsimuoju	įraginsimaisiais	įraginsimąja	įraginsimosiomis	-	-
viet.	įraginsimajame	įraginsimuosiuose	įraginsimojoje	įraginsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įraginsimas, mot. g. įraginsima.
• Skiemenys: į-ra-gin-si-mus

įraginsimus

1. tas, kurį įragins

Etimologija

<= įraginti, įragina, įragino <= į- + raginti, ragina, ragino

---