įjaudinsimu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įjaudinsimu (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įjaudinsimas, mot. g. įjaudinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įjaudinsimas	įjaudinsimi	įjaudinsima	įjaudinsimos	įjaudinsima	-
kilm.	įjaudinsimo	įjaudinsimų	įjaudinsimos	įjaudinsimų	-	-
naud.	įjaudinsimam	įjaudinsimiems	įjaudinsimai	įjaudinsimoms	-	-
gal.	įjaudinsimą	įjaudinsimus	įjaudinsimą	įjaudinsimas	-	-
įnag.	įjaudinsimu	įjaudinsimais	įjaudinsima	įjaudinsimomis	-	-
viet.	įjaudinsimame	įjaudinsimuose	įjaudinsimoje	įjaudinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įjaudinsimasis	įjaudinsimieji	įjaudinsimoji	įjaudinsimosios	-	-
kilm.	įjaudinsimojo	įjaudinsimųjų	įjaudinsimosios	įjaudinsimųjų	-	-
naud.	įjaudinsimajam	įjaudinsimiesiems	įjaudinsimajai	įjaudinsimosioms	-	-
gal.	įjaudinsimąjį	įjaudinsimuosius	įjaudinsimąją	įjaudinsimąsias	-	-
įnag.	įjaudinsimuoju	įjaudinsimaisiais	įjaudinsimąja	įjaudinsimosiomis	-	-
viet.	įjaudinsimajame	įjaudinsimuosiuose	įjaudinsimojoje	įjaudinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įjaudinsimas, mot. g. įjaudinsima.
• Skiemenys: į-jau-din-si-mu

įjaudinsimu

1. tas, kurį įjaudins

Etimologija

<= įjaudinti, įjaudina, įjaudino <= į- + jaudinti, jaudina, jaudino

---