išvogę

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvogę (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. dgs. vard., bev. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvogęs, mot. g. išvogusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvogęs	išvogę	išvogusi, išvogus	išvogusios	-	išvogę
kilm.	išvogusio	išvogusių	išvogusios	išvogusių	-	-
naud.	išvogusiam	išvogusiems	išvogusiai	išvogusioms	-	-
gal.	išvogusį	išvogusius	išvogusią	išvogusias	-	-
įnag.	išvogusiu	išvogusiais	išvogusia	išvogusiomis	-	-
viet.	išvogusiame	išvogusiuose	išvogusioje	išvogusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvogusysis	išvogusieji	išvogusioji	išvogusiosios	-	-
kilm.	išvogusiojo	išvogusiųjų	išvogusiosios	išvogusiųjų	-	-
naud.	išvogusiajam	išvogusiesiems	išvogusiajai	išvogusiosioms	-	-
gal.	išvogusįjį	išvogusiuosius	išvogusiąją	išvogusiąsias	-	-
įnag.	išvogusiuoju	išvogusiaisiais	išvogusiąja	išvogusiosiomis	-	-
viet.	išvogusiajame	išvogusiuosiuose	išvogusiojoje	išvogusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvogęs, mot. g. išvogusi.
• Skiemenys: iš-vo-gę

išvogę

1. tas, kuris išvogė

Etimologija

<= išvogti, išvagia, išvogė <= iš- + vogti, vagia, vogė

---