sužavėtina

Taip pat žr.: sužavėtiną

 Lietuvių kalba

Dalyvis

sužavėtina (reik. dlv., mot. g. pagr. f., mot. g. vns. vard., mot. g. vns. įnag., bev. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. sužavėtinas, mot. g. sužavėtina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	sužavėtinas	sužavėtini	sužavėtina	sužavėtinos	sužavėtina	-
kilm.	sužavėtino	sužavėtinų	sužavėtinos	sužavėtinų	-	-
naud.	sužavėtinam	sužavėtiniems	sužavėtinai	sužavėtinoms	-	-
gal.	sužavėtiną	sužavėtinus	sužavėtiną	sužavėtinas	-	-
įnag.	sužavėtinu	sužavėtinais	sužavėtina	sužavėtinomis	-	-
viet.	sužavėtiname	sužavėtinuose	sužavėtinoje	sužavėtinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	sužavėtinasis	sužavėtinieji	sužavėtinoji	sužavėtinosios	-	-
kilm.	sužavėtinojo	sužavėtinųjų	sužavėtinosios	sužavėtinųjų	-	-
naud.	sužavėtinajam	sužavėtiniesiems	sužavėtinajai	sužavėtinosioms	-	-
gal.	sužavėtinąjį	sužavėtinuosius	sužavėtinąją	sužavėtinąsias	-	-
įnag.	sužavėtinuoju	sužavėtinaisiais	sužavėtinąja	sužavėtinosiomis	-	-
viet.	sužavėtinajame	sužavėtinuosiuose	sužavėtinojoje	sužavėtinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. sužavėtinas.
• Skiemenys: su-ža-vė-ti-na

sužavėtina

1. ta kurią reikia sužavėti

Etimologija

<= sužavėti, sužavi, sužavėjo

---