raugu
Jotvingių kalba[taisyti]
 |
| Raugas |
Tarimas[taisyti]
- TFA: ['ráu.gu]
Daiktavardis[taisyti]
| Žodžio „raugu“ linksniavimas (9-oji (u) linksniuotė) | |||
|---|---|---|---|
| Vienaskaita | Daugiskaita* | ||
| V. | raugu | raugū | |
| K. | raugus | raugun̄ | |
| N. | raugu | raugums | |
| G. | raugun̄ | raugun̄s | |
| Įn. | raugu | raugums | |
| Vt. | Vi. | raugui | raugusu |
| Kr. | raugun | raugusna | |
| Gr. | raugupi | rauguspi | |
| Ar. | raugup | raugump | |
| Š. | raugun̄! | raugū! | |
| * Šio žodžio daugiskaitinė forma vartojama tik retais, išimtiniais atvejais. | |||
Etimologija[taisyti]
Naujadaras. Sudarytas remiantis prūsų k. raugus. Iš baltų prokalbės *réug-, *rūg- („atsirūgti“), iš baltų-slavų prokalbės *reug-, *rūg-, iš indoeuropiečių prokalbės *h₁rewg- („atsirūgti, riaumoti“). Giminiškas lietuvių k. raugas, latvių k. raugas, senovės graikų k. ἐρεύγομαι (ereúgomai, „atsirūgti, išspjauti, riaumoti“).