paskirtinu

Taip pat žr.: paskirtinų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

paskirtinu (reik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. paskirtinas, mot. g. paskirtina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	paskirtinas	paskirtini	paskirtina	paskirtinos	paskirtina	-
kilm.	paskirtino	paskirtinų	paskirtinos	paskirtinų	-	-
naud.	paskirtinam	paskirtiniems	paskirtinai	paskirtinoms	-	-
gal.	paskirtiną	paskirtinus	paskirtiną	paskirtinas	-	-
įnag.	paskirtinu	paskirtinais	paskirtina	paskirtinomis	-	-
viet.	paskirtiname	paskirtinuose	paskirtinoje	paskirtinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	paskirtinasis	paskirtinieji	paskirtinoji	paskirtinosios	-	-
kilm.	paskirtinojo	paskirtinųjų	paskirtinosios	paskirtinųjų	-	-
naud.	paskirtinajam	paskirtiniesiems	paskirtinajai	paskirtinosioms	-	-
gal.	paskirtinąjį	paskirtinuosius	paskirtinąją	paskirtinąsias	-	-
įnag.	paskirtinuoju	paskirtinaisiais	paskirtinąja	paskirtinosiomis	-	-
viet.	paskirtinajame	paskirtinuosiuose	paskirtinojoje	paskirtinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. paskirtinas, mot. g. paskirtina.

paskirtinu

1. tas, dėl kurio reikia paskirti

Etimologija

<= paskirti, paskiria, paskyrė

---