paskirsimu

Taip pat žr.: paskirsimų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

paskirsimu (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. paskirsimas, mot. g. paskirsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	paskirsimas	paskirsimi	paskirsima	paskirsimos	paskirsima	-
kilm.	paskirsimo	paskirsimų	paskirsimos	paskirsimų	-	-
naud.	paskirsimam	paskirsimiems	paskirsimai	paskirsimoms	-	-
gal.	paskirsimą	paskirsimus	paskirsimą	paskirsimas	-	-
įnag.	paskirsimu	paskirsimais	paskirsima	paskirsimomis	-	-
viet.	paskirsimame	paskirsimuose	paskirsimoje	paskirsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	paskirsimasis	paskirsimieji	paskirsimoji	paskirsimosios	-	-
kilm.	paskirsimojo	paskirsimųjų	paskirsimosios	paskirsimųjų	-	-
naud.	paskirsimajam	paskirsimiesiems	paskirsimajai	paskirsimosioms	-	-
gal.	paskirsimąjį	paskirsimuosius	paskirsimąją	paskirsimąsias	-	-
įnag.	paskirsimuoju	paskirsimaisiais	paskirsimąja	paskirsimosiomis	-	-
viet.	paskirsimajame	paskirsimuosiuose	paskirsimojoje	paskirsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. paskirsimas, mot. g. paskirsima.

paskirsimu

1. tas, kurį paskirs

Etimologija

<= paskirti, paskiria, paskyrė

---